Karaliaus įsakas
1[1] Tą pačią dieną karalius Artakserksas atidavė Esterai visą judėjų persekiotojo nuosavybę. Mardochajas buvo pakviestas pas karalių, nes Estera pasakė, kad jis jos giminaitis. 2[2] Karalius nusiėmė žiedą, kuris buvo atimtas iš Hamano, ir padavė jį Mardochajui, o Estera pavedė Mardochajui valdyti visa, kas priklausė Hamanui.
3[3] Paskui Estera dar kartą kreipėsi į karalių ir puldama jam po kojų prašė niekais paversti visa pikta, ką Hamanas buvo sumanęs prieš judėjus. 4[4] Karaliui ištiesus Esterai savo aukso skeptrą, ji pakilo nuo žemės ir stovėjo prieš karalių. 5[5] „Jei tau patinka, – tarė Estera, – ir jei radau malonę, tebūna pasiųstas įsakas, kuris atšauktų Hamano parašytus ir išsiųstus laiškus, kad būtų sunaikinti judėjai tavo karalystėje. 6[6] Kaipgi aš galiu pakelti savo tautos žūtį? Kaipgi aš galiu būti saugi, jei mano gentis naikinama?“ 7[7] Karalius tarė Esterai: „Nagi dabar, kai atidaviau tau visą Hamano nuosavybę, o jį pakoriau ant medžio dėl to, kad jis kėlė ranką prieš judėjus, ko dar tu nori gauti? 8[8] Parašyk mano vardu, ką laikai svarbiausia, ir užantspauduok mano žiedu, nes kas tik parašyta karaliaus įsakymu ir užantspauduota mano žiedu, negali būti atšaukta“.
9[9] Tų pačių metų pirmo mėnesio, t. y. nisano, dvidešimt trečią dieną buvo pašaukti raštininkai. Visa, kas įsakyta dėl judėjų, buvo parašyta sričių pareigūnams ir valdytojams nuo Indijos iki Etiopijos – šimtui dvidešimt septynioms sritims, kiekvienai sričiai jos kalba. 10[10] Įsakas buvo parašytas karaliaus vardu, užantspauduotas jo žiedu ir išsiųstas per raitus pasiuntinius. 11[11] Jis įsakė judėjams kiekviename mieste laikytis savo įstatymų, gintis ir su tais, kurie linki pikta ir yra priešai, elgtis kaip norės 12[12] paskirtą dieną – dvylikto mėnesio, t. y. adaro, tryliktąją visoje Artakserkso karalystėje.
EJudėjams grąžinamos teisės
13[1] Štai to laiško nuorašas:
„Karalius Artakserksas Didysis sveikina šimto dvidešimt septynių sričių valdytojus nuo Indijos iki Etiopijos ir tuos, kurie rūpinasi mūsų reikalais!
14[2] Daugelis žmonių, juo daugiau jie pagerbiami nepaprastai dosniu savo geradarių gerumu, juo labiau tampa įžūlūs. 15[3] Jie ne tik pakenkia mūsų valdiniams, ieškodami sau naudos, bet nepajėgdami pakelti gerovės puola rengti pinkles savo geradariams. 16[4] Jie ne tik sunaikina žmonių dėkingumą, bet būdami išpuikę dėl tuščio gyriaus tų, kurie nepažįsta gerumo, net tariasi išvengsią teisingumo Dievo, kuris visa mato ir nekenčia to, kas pikta. 17[5] Dažnai ir daugelis tų, kurie užima atsakingas pareigas, tampa iš dalies atsakingi už nekaltai pralietą kraują ir būna įtraukiami į nepataisomas nelaimes, skatinami tų draugų, kuriems buvo patikėtas viešųjų reikalų tvarkymas, 18[6] kai tokie asmenys savo nedoros prigimties apgaulingu sukčiavimu piktnaudžiauja savo valdovų nuoširdžiu palankumu.
19[7] Tai, kas nedorai padaryta nevertų pareigūnų žalingu elgesiu, galima matyti ne tiek iš senųjų žymų, kurias esame gavę, kiek tyrinėjant tai, kas po ranka. 20[8] Ateityje rūpinsimės, kad mūsų karalystė būtų rami ir taikinga visiems žmonėms, 21[9] nekreipdami dėmesio į šmeižikus ir su didesne atida spręsdami mums pateiktus reikalus.
22[10] Antai Hamedatos sūnus Hamanas, makedonietis, neturintis nė lašo persų kraujo ir visiškai stokojantis mūsų gerumo, buvo laikomas mūsų svečiu. 23[11] Jis patyrė tiek daug mūsų palankumo, kurį mes jaučiame visoms tautoms, kad buvo vadinamas ‘mūsų tėvu’, prieš kurį kiekvienas privalėjo pulti kniūbsčias kaip prieš antrą asmenį po karaliaus. 24[12] Bet nepajėgdamas pažaboti savo įžūlumo, jis rengė sąmokslą, norėdamas atimti iš mūsų karalystę ir gyvastį. 25[13] Be to, sukta klasta ir apgaulėmis jis mėgino sunaikinti Mardochają, mūsų išgelbėtoją bei nuolatinį geradarį, ir Esterą, mūsų didybės dalininkę be priekaišto, drauge su visa jų tauta. 26[14] Mat tokiomis priemonėmis jis tikėjosi padarysiąs mus bejėgius ir perduosiąs persų karalystę makedoniečiams.
27[15] Bet mes išsiaiškinome, kad judėjai, šio triskart prakeikto žmogaus pasmerkti žūčiai, nėra nedorėliai, o valdomi labai teisingų įstatymų 28[16] ir yra vaikai Aukščiausiojo, gyvojo ir šlovingojo Dievo, kuris vedė karalystę mums ir mūsų pirmtakams labai sėkmingu keliu.
29[17] Tad žiūrėkite, kad nevykdytumėte laiškų, siųstų Hamedatos sūnaus Hamano, 30[18] nes tas, kuris juos parašė, buvo pakartas prie Sūzų vartų drauge su visa savo šeima. Taip ūmai Dievas, Visatos Valdovas, ištiko jį teisinga bausme.
31[19] Todėl iškabinkite šio laiško nuorašus visose viešose vietose ir leiskite judėjams gyventi pagal savo įstatymus. 32[20] Taip padėkite jiems, kad tą dieną, dvylikto mėnesio – adaro tryliktą dieną, paskirtą jų žūčiai, jie apsigintų nuo užpuolėjų priespaudos metu. 33[21] Mat Dievas, kuris visa gali, savo išrinktajai tautai tą dieną iš žūties dienos pavertė džiaugsmo diena.
34[22] Todėl jūs savo ruožtu turite švęsti šią ypatingą dieną tarp savo nustatytų švenčių su tokiu džiugesiu, 35[23] kad ji ir dabar, ir ateityje ir jums, ir geros valios persams reikštų pergalės šventę, o jūsų priešams primintų sunaikinimą.
36[24] Visi miestai ir visos sritys be išimties, kurios nesilaikys šio įsako, bus sunaikintos be pasigailėjimo ugnimi ir kalaviju. Jos ne tik taps neprieinamos žmonėms, bet jų vengs net laukiniai žvėrys ir paukščiai.
8skyriaus tęsinys
37[13] Šio įsako nuorašai tebūna iškabinti gerai matomose vietose visoje karalystėje, o visi judėjai tą dieną tebūna pasirengę kovoti su savo priešais“.
38[14] Pasiuntiniai raiti išskubėjo visu greičiu atlikti, ką karalius buvo įsakęs. Tas įsakas buvo paskelbtas ir Sūzuose. 39[15] Mardochajas išėjo, vilkėdamas karališką platų apdarą su aukso vainiku ir lino turbanu ant galvos. Sūzų gyventojai, matydami jį, džiūgavo. 40[16] Judėjams buvo šviesu ir džiugu 41[17] kiekviename mieste ar srityje – visur, kur tik tas įsakas buvo iškabintas. Kur tik tai buvo paskelbta, judėjams buvo džiaugsmo ir smagumo, puota ir poilsio diena. Be to, daugelis pagonių buvo apipjaustyti ir tapo judėjais iš baimės dėl judėjų.
